Plečiantis Europos Sąjungai ir įstojus naujoms valstybėms vienu kartu išsivystymo lygio skirtumai padvigubėjo. Atsirado dar daugiau priežasčių, kodėl turėtų gyvuoti Europos regioninė politika, kuri įrodė savo reikalingumą, siekdama sumažinti išsivystymo skirtumus. Šia politika, kuriai skiriama daugiau negu trečdalis Sąjungos biudžeto lėšų, įgyvendinamas Europos solidarumas vardan ekonominės ir socialinės sanglaudos ir vardan Europos konkurencijos pranašumų, nulemiančių augimą ir užimtumą, sėkmingo panaudojimo. Tai nėra paprasčiausia turto paskirstymo politika, jos tikslas – sukurti naujus turtus. Būdama plačiai decentralizuota, ji remiasi visų regioninės plėtros dalyvių iniciatyva ir atsakomybe, suteikdama galimybę europiečiams dalintis patirtimi ir vadovautis bendrais tikslais.
Pirmiausia, kodėl atsirado struktūriniai fondai? Tarp kai kurių Europos Sąjungos šalių yra nemažas ekonominis ir socialinis atotrūkis (skirtumai). Būtent šio atotrūkio sumažinimas bei vieningų ir lygių ES šalių skatinimas ir yra pagrindinis ES regioninės politikos tikslas. Šią politiką galima laikyti struktūrinės politikos dalimi, kuri yra įgyvendinama pasitelkiant struktūrinius fondus.
ES struktūriniais fondais siekiama padėti šalims ar atskiriems regionams prisitaikyti prie ekonominių ir socialinių pokyčių. Fondai remia projektus, skatinančius įmones imtis naujos, perspektyvesnės veiklos, padeda įvairioms ūkio šakoms, išgyvenančioms krizę, didinti ekonominės veiklos efektyvumą, atlaikyti konkurenciją, pvz., bedarbių apmokymai, įgyti naują specialybę.
ES struktūriniai fondai negali būti naudojami kaip pagrindinis finansavimo šaltinis. Jie turi atitikti papildomumo principą, t. y. teikiant pagalbą konkretiems sektoriams, valstybinės lėšos negali būti “permestos” į kitas sritis, vien dėl to, kad gaunama parama iš struktūrinių fondų. Taip įgyvendinamas Europos Sąjungos ir valstybių narių bendras projektų finansavimas.
Istorija
Europos Sąjungos viduje esama didelių ekonominių ir kultūrinių skirtumų. Jų tarp atskirų regionų esama nuo pat ES įkūrimo, kadangi juos sąlygoja ne tik valstybių narių bendrasis išsivystymo lygis, bet ir istorinės bei kultūrinės priežastys. Struktūriniu požiūriu atskirų regionų skirtumai pasireiškia tuo, kad skirtinguose Europos regionuose gyvenančių asmenų labai skirtingos pajamos, skirtingas šalių pragyvenimo lygis, nevienodos galimybės susirasti gerai apmokamą darbą ir t.t. Šių skirtumų mažinimui, atsiliekančių šalių spartesnio vystymosi užtikrinimui buvo būtina sukurti tam tikrą mechanizmą.
Remiantis 1957 m. Romos sutartimi, kurioje buvo pabrėžiama harmoningos plėtros kuriant Europos Bendriją būtinybė, atsirado: 1960 m. Europos socialinis fondas bei po ketverių metų – Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas. Bendrijos funkcionavimo pradžioje regionai patys buvo pajėgūs išlyginti savo ekonominio išsivystymo skirtumus. Situacija pablogėjo kai septyniasdešimtų metų pradžioje pablogėjo pasaulinė ekonominė situacija, o į bendriją buvo priimtos naujos narės (1973). Disproporcijos tarp regionų mažinimas tapo nelengva užduotimi. Tai paskatino Europos Bendrijos politikus įkurti Europos regioninės plėtros fondą (1975). Didžiausios fondų paramos gavėjomis 1973 m. tapo Didžioji Britanija ir Airija. Kai aštuoniasdešimtais metais į Bendriją buvo priimtos Graikija (1981) bei Ispanija ir Portugalija (1985), situacija pradėjo komplikuotis. Įstojus šioms valstybėms bendrojo vidaus produkto skirtumas tarp kai kurių regionų siekė net 3,5 karto, nedarbo rodikliai – iki 7 kartų, išryškėjo ir kiti socialiniai bei ekonominiai skirtumai. Tam, kad susilygintų su kitomis valstybėmis narėmis, naujos narės reikalavo didesnės paramos iš fondų. Ši situacija sukėlė esminius pasikeitimus struktūrinėje politikoje. Sustiprėjo ekonominė būtinybė ir politinė valia mažinti išsivystymo ir gyvenimo lygių skirtumus atskiruose ES regionuose. Tokia ryški diferenciacija kėlė nereikalingą įtampą, todėl regioninių socialinių ir ekonominių skirtumų sumažinimas ir tolygus visos ES raidos skatinimas tapo vienu iš pagrindinių ES regioninės politikos tikslų, o 1993 m. įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, ekonominis ir socialinis bendradarbiavimas tapo vienu iš ES politikos prioritetų. Tam ES šalys narės vykdė struktūrinę politiką, kurios tikslas – koreguoti regioninius netolygumus, daryti poveikį šiuos netolygumus lemiantiems ekonominiams ir socialiniams veiksniams. Tuo pačiu metu buvo įkurtas Žvejybos orientavimo finansinis instrumentas (1993), kuris taip pat yra priskiriamas prie ES struktūrinės politikos fondų. 1994 m. pasirašius Mastrichto sutartį, kuri numatė taip pat įkurti Europos pinigų sąjungą, buvo įkurtas neformaliai penktuoju struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas.